Bankų finansavimo įplaukos ir ištekliai gali būti nepastovios. Todėl jie savo balansuose laiko likvidaus turto, įskaitant banko atsargas, buferį, siekdami užtikrinti, kad galėtų susidoroti su dideliais nutekėjimais, nereikėtų nei skolintis už brangią palūkanų normą (Bianchi ir Bigio 2022), nei parduoti nelikvidaus turto (Drechsler ir kt. 2018). Tačiau ar galime galvoti apie tokius epizodus, kaip pasaulinė finansų krizė, kaip nesėkmingai didelio finansavimo nutekėjimo bankus pasekmė?
Neseniai paskelbtame dokumente (Porcellacchia ir Sheedy 2024) modeliuojame bankų finansavimo nepastovumo šaltinį. Norėdami tai padaryti, perimame Diamond ir Dybvig (1983) pradėtos literatūros požiūrį: bankai yra pažeidžiami pesimizmo bangų, kurios gali sukelti banko paleidimą. Pesimizmas bankų atžvilgiu yra pasiteisinantis, nes sumažina jų galimybes gauti finansavimą, verčia juos parduoti nelikvidų turtą nuostolingai. Tai savo ruožtu patvirtina pesimistinius investuotojų lūkesčius dėl bankų finansinių rezultatų. Savirealizacijos pesimizmo galimybė investuotojams į banko turtą kelia koordinavimo problemų. Bet kas verčia investuotojus derintis dėl pesimizmo?
Goldstein ir Pauzner (2005) rodo, kad esant nedideliam nukrypimui nuo tobulos informacijos, bankų balanso pagrindai lemia pesimizmo atsiradimo tikimybę. Tai yra mūsų požiūris į koordinavimo problemą. Pastebime, kad pesimizmas dažniau užklumpa bankus, turinčius mažus likvidumo rezervus, nes jie yra trapesni, todėl pakanka nedidelio skaičiaus pesimistiškai nusiteikusių investuotojų, kad toks bankas būtų priversti parduoti nelikvidų turtą ir prasidėtų užburtas save pildančio pesimizmo ratas. Siekdami to apsisaugoti, bankai didina likvidaus turto paklausą, kad sumažintų savo trapumą ir sustabdytų pesimizmo bangas.
Pesimizmo mechanika
Nepalankūs ekonominiai sukrėtimai yra modelio pesimizmo bangų variklis. Taip yra todėl, kad bankų grynoji vertė – skirtumas tarp jų turto ir skolinių įsipareigojimų vertės – atlieka panašų vaidmenį kaip ir jų likvidumo rezervai nustatant pažeidžiamumą, o bankų grynoji vertė labai priklauso nuo ekonomikos veiklos rezultatų. Kitaip tariant, bankai, kurių grynoji vertė yra maža, dažniau patenka į pesimizmo bangą, o blogais laikais bankai patiria nuostolių, dėl kurių sumažėja jų grynoji vertė. Tai atitinka įprastą pasakojimą apie įvykius, kurie klostėsi per pasaulinę finansų krizę: bankams buvo sunku gauti finansavimą po netikėto būsto kainų kritimo, sumažinusio jų grynąją vertę.
Pesimizmo tikimybės padidėjimas didina bankų finansavimo išlaidas, taigi ir sukrėtimų ekonomikai makroekonominį poveikį. Investicijos į ekonomiką labai priklauso nuo banko kredito. Jei dėl pesimizmo bankams trūksta lėšų, jie teikia mažiau kreditų, todėl investicijos nukenčia. Kiekybiškai pesimizmas padidina banko turto vertės šoko poveikį ekonominei produkcijai maždaug trečdaliu. Dėl pesimizmo sukrėtimų poveikis taip pat trunka ilgiau. Toks sukrėtimų plitimas laikui bėgant atsirado dėl neigiamo brangesnio finansavimo poveikio bankų nuosavybės grąžai. Esant mažai nuosavybės grąžai, bankams reikia daug laiko susigrąžinti savo grynąją vertę.
Pagal modelį bankai į nepalankius ekonominius sukrėtimus reaguoja didindami likvidaus turto paklausą, taip bandydami sumažinti jų pažeidžiamumą ir taip pažaboti pesimizmą. Jei likvidaus turto pasiūla nėra visiškai elastinga, toks elgesys reiškia, kad blogais laikais likvidaus turto kainos didėja. Šio elgesio įrodymai pateikti kairiajame 1 paveikslo skydelyje, kuriame vaizduojami palūkanų normų skirtumai pasaulinės finansų krizės metu. Šiuo laikotarpiu tiek finansavimo skirtumas, pagal kurį matuojamos bankų finansavimo išlaidos, tiek likvidumo priemoka, pagal kurią matuojamos likvidaus turto laikymo išlaidos, buvo labai didelės. Dešinysis skydelis rodo, kad brangus bankų finansavimas paprastai siejamas su brangiu likvidumu, o tai rodo, kad šis mechanizmas veikia plačiai, ne tik finansinių krizių metu.
1 pav Likvidumo priemokos ir bankų finansavimo skirtumo koreliacija
Pastabos: Finansavimo skirtumas yra trijų mėnesių (3 mln.) LIBOR atėmus 3 mėn. bendrojo užstato (GC) atpirkimo palūkanų normą. Likvidumo premija yra 3M GC atpirkimo palūkanų norma, atėmus 3M JAV iždo vekselio palūkanų normą. Diagramoje naudojami JAV duomenys, išreikšti procentiniais punktais (pp). Viršutinėje skydelyje kas mėnesį rodomas finansavimo skirtumas ir likvidumo priemoka pasaulinės finansų krizės metu. Apatinis skydelis yra kasdienių duomenų nuo 1991 m. gegužės mėn. iki 2023 m. birželio mėn. sugrupuota sklaidos diagrama (su 300 kvantiliu pagrįstų dėžučių).
Likvidumo politika
Politikos vaidmuo modelyje yra aprūpinti likvidų turtą, pavyzdžiui, banko atsargas. Taigi galime naudoti savo sistemą likvidumo politikos makroekonominiam poveikiui analizuoti. Manome, kad likvidaus turto pasiūlos išplėtimas yra naudingas trumpuoju laikotarpiu, nes padidina bankų likvidumo rezervus. Tai sumažina pesimizmo tikimybę ir taip sumažina bankų finansavimo išlaidas. Mažesnės finansavimo sąnaudos perkeliamos į mažesnes bankų paskolų palūkanas, todėl didėja investicijos ir BVP. 2 paveiksle parodytas nuolatinio likvidaus turto pasiūlos didėjimo, dėl kurio likvidumo priemoka sumažėja 15 bazinių punktų, poveikis poveikiui ir kuris laikui bėgant lėtai išnyksta. Dėl poveikio finansavimo skirtumas sumažinamas 30 bazinių punktų, todėl investicijos padidėja maždaug 2%.
2 pav Likvidumo pasiūlos šoko padariniai
Pastabos: Impulsiniai atsakai išreiškiami procentiniais punktais likvidumo premijai ir finansavimo skirtumui bei procentais investicijoms. X ašis yra metų skaičius po smūgio.
Mes pateikiame empirinius likvidumo politikos veiksmingumo įrodymus, tirdami likvidumo priemokos priežastinį poveikį bankų finansavimo skirtumui. Teigiama koreliacija tarp likvidumo priemokos ir finansavimo skirtumo 1 paveikslo dešinėje nėra priežastinio ryšio įrodymas, nes likvidumo premija nėra nepriklausomas atsitiktinis kintamasis. Norėdami išspręsti šią endogeniškumo problemą, naudojame duomenis apie JAV iždus – pagrindinį likvidų turtą. Svarbiausia, kad JAV iždo vertybiniai popieriai išleidžiami po aukciono su kelių dienų vėlavimu. Taigi jų neapmokėtas kiekis yra iš anksto nustatytas kasdien ir negali reaguoti nei į finansavimo skirtumą, nei į kitus finansavimo skirtumo veiksnius. Atsižvelgdami į tai, mes naudojame neapmokėtų JAV iždo vertybinių popierių atsargas kaip likvidumo priemokos priemonę, iš esmės susiaurindami savo dėmesį į kasdienius likvidumo priemokos pokyčius, kuriuos sukelia JAV iždo obligacijų likučių pokyčiai. Pastebime reikšmingą teigiamą poveikį, o tai rodo, kad likvidumo priemoka iš tikrųjų yra bankų finansavimo išlaidų priežastinis veiksnys.
Modelis reiškia, kad viešąjį likvidumą, pavyzdžiui, banko atsargas, naudinga tiekti elastingai. Kai ekonomiką ištinka neigiamas sukrėtimas, bankai patiria stresą. Jų likvidaus turto paklausa didėja, todėl padidėja likvidumo priemoka. Atsakydamas į tai, tiekdamas papildomų banko atsargų, centrinis bankas gali prisidėti prie ekonomikos stabilizavimo.
Išvada
Svarbioje finansų literatūroje įteisinta mintis, kad bankai susiduria su bankų paleidimo rizika. Paimame literatūroje aprašytus metodus ir pritaikome juos taip, kad bankų eigas būtų galima integruoti į standartinį modelį, naudojamą verslo ciklams tirti. Tai leidžia mums ištirti rizikos vaidmenį stiprinant ir skatinant verslo ciklą ir politikos vaidmenį jį slopinant.
Šiame stulpelyje daugiausia dėmesio skiriame likvidumo politikai, tačiau yra ir daugiau politikos aspektų, kuriuos galime ištirti naudodami savo sistemą. Nuolaidų langas, per kurį centrinis bankas veikia kaip paskutinės išeities skolintojas, ir indėlių draudimas yra svarbios finansinio stabilumo politikos kryptys, todėl mes analizuojame jų poveikį.
Autorių pastaba: ši skiltis pirmą kartą pasirodė kaip Europos centrinio banko tyrimų biuletenis. Autoriai dėkoja už Alexandros Buist, Michaelo Ehrmanno ir Aleksandro Popovo komentarus. Čia išsakytos nuomonės yra autoriaus ir nebūtinai atspindi Europos centrinio banko ar Eurosistemos požiūrį.
Nuorodos
Beck, T, V Ioannidou, E Perotti, A Sánchez Serrano, J Suarez ir X Vives (2024), „Bankų pažeidžiamumo problemos sprendimas, 1 dalis: faktai, argumentai ir politikos iššūkiai“, VoxEU.org, spalio 9 d.
Bianchi, J ir S Bigio (2022), „Bankai, likvidumo valdymas ir pinigų politika“, Ekonometrija 90 straipsnio 1 dalį.
Breckenfelder, J ir M Hoerova (2023), „Ar ne bankams reikia prieigos prie paskutinės išeities skolintojo? Įrodymai iš fondų vykdymo“, ECB darbinis dokumentas Nr. 2805.
Drechsler, I, A Savov ir P Schnabl (2018), „Pinigų politikos ir rizikos premijų modelis“, Finansų žurnalas.
Diamond, D ir P Dybvig (1983), „Banko valdymas, indėlių draudimas ir likvidumas“, Politinės ekonomijos žurnalas 91 straipsnio 3 dalį.
Gertleris, M ir N Kiyotaki (2015), „Banko veikla, likvidumas ir banko veikla begalinio horizonto ekonomikoje“, Amerikos ekonomikos apžvalga 105 straipsnio 7 dalis.
Goldstein, I ir A Pauzner (2005), „Paklausos ir indėlių sutartys ir banko paleidimo tikimybė“, Finansų žurnalas 60 straipsnio 3 dalį.
Holmström, B ir J Tirole (1998), „Privatus ir viešasis likvidumo tiekimas“, Politinės ekonomijos žurnalas 106 straipsnio 1 dalį.
Porcellacchia, D ir K Sheedy (2024), „Likvidumo makroekonomika finansiniame tarpininkavime“, ECB darbo dokumentas Nr. 2939.
