Europos sanglaudos politika atsidūrė kryžkelėje ir susiduria su precedento neturinčiu tikrinimu ir diskusijomis apie jos svarbą ir kryptį greitai besikeičiančiame pasaulyje. Ši politika, sukurta siekiant pagerinti ekonomines, socialines ir teritorines sąlygas visoje Europoje, dabar susiduria su naujais pasauliniais prioritetais ir fiskaliniais suvaržymais. Mūsų naujas politikos dokumentas “Quo vadis, Sanglaudos politika? Europos regioninė plėtra kryžkelėje”, tyrinėjame dabartinę sanglaudos politikos būklę ir ateities perspektyvas, pabrėždami kompromisus, kurie skatina vykstančias diskusijas.
Sanglaudos politika turėtų pasiekti daug tikslų, tuo pat metu kuriant socialinę, ekonominę ir teritorinę sanglaudą: padėti atsiliekantiems regionams pasivyti, padėti kitiems išlaikyti gerovę pereinamuoju laikotarpiu, kompensuoti struktūriškai nepalankioje padėtyje esantiems regionams, skatinti solidarumą, ypač krizių metu, ir dar daugiau. Sanglaudos politikos tikslai vystėsi ir plėtėsi, o tai rodo daugybę kompromisų.
Daugiafunkcis vs precizinis įrankis: Daugelio tikslų taikymas vienu metu prieštarauja reikšmingai pažangai siekiant individualių tikslų, todėl susidaro sąstingio suvokimas. Tikslus tikslų rinkinys, atitinkantis platesnius Europos politikos tikslus, pvz., konkurencingumą, perėjimą prie skaitmeninio ir ekologiško perėjimo, padidins politikos veiksmingumą. Tam reikia konsoliduoti sanglaudos politikos tikslus ir nustatyti jų prioritetus.
Ilgalaikė ir trumpalaikė perspektyva: Tvari regionų plėtra reikalauja ilgalaikių investicijų, kurios laikui bėgant duoda rezultatų. Tačiau pastarosios krizės, pvz., COVID-19 pandemija ir energetikos krizė po Rusijos invazijos į Ukrainą, politikos prioritetus pakeitė trumpalaikiais atsakymais. Nors sanglaudos politika parodė savo gebėjimą prisitaikyti prie neatidėliotinų poreikių, toks lankstumas pakenkė jos ilgalaikiams tikslams.
Orientacija į praeitį ir ateitį: Tradiciškai sanglaudos politika buvo sprendžiami esami skirtumai, kurie yra įsišakniję praeityje. Pasauliniai iššūkiai, tokie kaip karas, ekologiški ir skaitmeniniai perėjimai bei suaktyvėjusi prekybos konkurencija, reikalauja aktyvios pozicijos siekiant užkirsti kelią naujiems skirtumams. Paskutiniu žingsniu įvedus Teisingo pereinamojo laikotarpio fondą, sanglaudos politika parodė savo gebėjimą laikytis perspektyvaus požiūrio. Tačiau norint išspręsti praeities problemas, reikia skirtingų strategijų, o ne vengti naujų.
Visi regionai prieš kelis regionus: Nuo 2007 m. sanglaudos politika apėmė visus Europos regionus, todėl turtingesni regionai gali gauti naudos. Tačiau pagrindinis dėmesys išlieka atsiliekantiems regionams, visų pirma Rytų ir Pietų Europoje. Atsižvelgiant į galimą ES plėtrą, įskaitant Ukrainą ir Vakarų Balkanų šalis, lėšų skyrimas yra abejotinas. Sanglaudos politika turi išlikti įtrauki, kad būtų kuo geresni rezultatai ir būtų užtikrintas platus aktualumas.
Sanglaudos politika, kaip viena didžiausių ES išlaidų sudedamųjų dalių, yra glaudžiai susijusi su daugiamete finansine programa (DFP), ES septynerių metų biudžeto planu. Būsimos derybos dėl laikotarpio po 2027 m. bus labai svarbios nustatant būsimą politikos finansavimą.
Konkursas dėl finansavimo: ES susiduria su augančiais finansiniais reikalavimais. Dabartiniams prioritetams, tokiems kaip klimato neutralumas, reikia daugiau lėšų, o naujiems prioritetams, tokiems kaip saugumas, reikia didelių investicijų. Nuo 2028 m. prasidėjus mokėjimams pagal Atkūrimo ir atsparumo priemonę (RRF), ES biudžeto status quo išlaikymas yra netvarus. Sanglaudos politika turi konkuruoti dėl ribotų išteklių, sutelkdama dėmesį į didžiausią investicijų grąžą.
Įvairūs efektyvumo rezultatai: Nors įvedus bendrąją rinką regionų ekonominė gerovė apskritai padidėjo, o skirtumai sumažėjo, sanglaudos politikos veiksmingumas skatinant šį vystymąsi yra ginčytinas. Didelis jo poveikio skirtumas pabrėžia, kad reikia atlikti kruopščius tyrimus, siekiant geriau suprasti jo mechanizmus ir patobulinti jo dizainą.
Mažėjantis gebėjimas absorbuoti: Sanglaudos politikos lėšos planuojamos septynerių metų laikotarpiams, tačiau lėšų panaudojimas sulėtėjo. Tai atspindi lėtesnį sprendimų priėmimą Europos lygmeniu ir veiksmingo lėšų panaudojimo regionuose iššūkius. Sugeriamumas yra ypač mažas mažiau išsivysčiusiuose regionuose, kuriuose yra įvairių trūkumų. Siekiant šios politikos sėkmės, būtina gerinti regionų gebėjimą įsisavinti lėšas.
Optimalus sanglaudos politikos planas yra nuolatinis tikslas. Diskusija išsiplėtė įtraukiant pamokas, išmoktas iš RRF, kuri buvo pristatyta reaguojant į COVID-19 pandemiją. Nepaisant skirtingos kilmės, RRF daugiausia dėmesio skiria struktūroms Europoje tobulinti, panašiai kaip sanglaudos politika.
Iš apačios į viršų ir iš viršaus į apačią: Sanglaudos politika grindžiama įtraukiu principu „iš apačios į viršų“, kuris užtikrina įvairių regioninių suinteresuotųjų šalių dalyvavimą. Priešingai, RRF valdomas centralizuotai pagal planus, dėl kurių derasi Europos Komisija ir valstybės narės. Nors sanglaudos politikos metodas „iš apačios į viršų“ dažnai kritikuojamas dėl sudėtingumo, RRF susiduria su nepakankamu dalyvavimu, o tai gali lemti neveiksmingus rezultatus.
ES ir nacionaliniai: Sanglaudos politika veikia visos Europos mastu, sprendžiant nelygybės klausimus ir skatinant regioninius ryšius už nacionalinių sienų. Ši Europos kompetencija yra labai svarbi koordinuotai regionų plėtrai, kuri būtų sudėtinga decentralizuotos regioninės politikos scenarijuje, kurį atskirai valdytų valstybės narės. Be ekonominių sumetimų, tai yra demokratijos užtikrinimo ir galios dinamikos svarstymo reikalas.
Nėra pridėtų eilučių, palyginti su sąlyginiais: Sanglaudos politikos fondų susiejimas su struktūrinėmis reformomis, panašiai kaip RRF vadinamasis pinigų už reformas metodas, gali padidinti veiksmingumą. Tačiau suderinti sąlygas su atitinkamu valdžios lygiu yra sudėtinga. Regionams, kurie dažnai yra pagrindiniai sanglaudos politikos tikslai, gali trūkti įgaliojimų įgyvendinti būtinas reformas, kurios paprastai yra nacionalinių vyriausybių kompetencija.
Paprastas ir neperšaunamas: Sudėtinga sanglaudos politikos struktūra su daugybe fondų ir reglamentų sukelia biurokratiją. Šios sudėtingos struktūros supaprastinimas gali padidinti efektyvumą ir efektyvumą. Supaprastintas požiūris su aiškiais ir konsoliduotais tikslais palengvins geresnį įgyvendinimą ir stebėseną.
Sanglauda yra ir negali būti vien sanglaudos politikos reikalas. Be to, sanglaudos politikoje sprendžiamas kompromisas tarp veiksmingumo ir teisingumo yra neatsiejamas nuo kitų politikos sričių.
ES politika: Perėjimas prie atsinaujinančios energijos ir žaliųjų bei skaitmeninių technologijų plėtra yra puikūs politikos, kuri daro poveikį ekonominiams skirtumams Europos regionuose, pavyzdžiai. Pripažinti poveikį sanglaudai labai svarbu kuriant sanglaudai jautrią politiką. Strateginis sanglaudos svarstymas formuojant politiką padeda išvengti naujų skirtumų ir gali pagerinti politikos rezultatus.
Nacionalinė politika: Sanglaudos politika nėra vienintelė Europos struktūrinės plėtros priemonė. Daugelis valstybių narių turi savo nacionalinę politiką. Be to, fiskalinio išlyginimo schemos vaidina lemiamą vaidmenį skatinant teisingumą. Geresnis nacionalinės politikos ir ES sanglaudos politikos suderinimas paskatintų regionų vystymąsi.
Sanglaudos politikos ateitis atsidūrė kertiniame taške. Susidūrusi su pasauliniais iššūkiais ir įterpta į įvairius kompromisus, ji turi išaiškinti savo misiją, išspręsti finansavimo problemas, tobulinti politikos kūrimą ir sąveiką su kitomis politikos sritimis.
Rudenį diskusijos su nauja Europos Komisija suaktyvės, o kitais metais, kai bus planuojama kita DFP, dar labiau sustiprės. Patobulinta sanglaudos politika išlieka pagrindine priemone sprendžiant regioninius skirtumus, nes ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos gerinimas yra labai svarbus Europos projektui.
Apie autorių
Thomas Schwab, Bertelsmann Stiftung programos „Europos ateitis“ vyresnysis Europos ekonomikos ekspertas, specializuojasi ekonominės politikos analizėje, ypatingą dėmesį skirdamas teritorinei nelygybei.
Skaitykite daugiau apie sanglaudos politiką
